|
Rūta Vainienė / LLRI
Darbo biržos duomenimis, 2010 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo užregistruota 269 tūkst. bedarbių. Bedarbių skaičius per 2009 m. daugiau nei padvigubėjo - pernai sausio mėnesį bedarbių Darbo biržoje užfiksuota 125 tūkst. Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliekamas ekonomikos tyrimas rodo, kad bloga šalies ekonominė padėtis lėmė 65 procentus nedarbo. Nedarbas galėjo būti 18 procentų mažesnis, jei valdžia būtų taikiusi lankstesnį darbo kodeksą, mažesnę minimalią algą ir bedarbio pašalpą. Darbą tuomet būtų turėję 48 tūkstančiai dabartinių bedarbių. Dar 17 procentų mažesnis nedarbas galėtų būti dėl kitų, dažniausiai subjektyvių darbuotojo priežasčių, pavyzdžiui, jei jis turėtų aukštesnę kvalifikaciją ar tiesiog būtų darbštesnis.
Padėtis rimta, tačiau pataisoma. Palikime žmonėms išspręsti jų subjektyvias požiūrio į darbą problemas, tačiau daug kas ne nuo žmogaus priklauso. Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie galėtų rasti darbo, jei minimali alga būtų mažesnė. Minimalios algos mažinimas nereiškia, kad siūlome sumažinti algas dirbantiesiems. Mažesnė minimali alga leistų įsidarbinti kai kuriems darbo užribyje esantiems žmonėms, pavyzdžiui, darbo rinkos pirmokams, kurie esant aukštai minimaliai algai yra tiesiog neįdarbinti. Pasirinkimas čia yra ne tarp mažos ir didelės algos, o tarp algos ir nedarbo. Sutikite, kad pirmoji darbo patirtis yra labai svarbi. Vos nuskamba pasiūlymas mažinti minimalią algą, pirmosios „prieš" minimalios algos mažinimą pasisako profsąjungos.
Profsąjungų pašaukimas - „ginti darbuotoją", o ne bedarbį, tačiau - vis daugėja atvejų, kai paaiškėja, kad profsąjungos nori ginti tik ... save. Lietuvoje profsąjungoms priklauso apie 7 proc. dirbančiųjų. Tokia mažumos „atstovybė" kalba už visą darbo rinką, ir ne tik. Ji blokuoja bet kokias pastangas sumažinti nedarbą. Darbo kodekso pakeitimai lankstumo link stringa taip pat profsąjungų pastangomis. Reikia tik priminti, kad profsąjungos ne šiaip yra populiarios ar įtakingos. Tokiomis jos tampa dėl Darbo kodekso suteikiamų privilegijų. Valdžia sukūrė privilegijuotą monstrą, neleidžiantį jai spręsti skaudžios žmogaus problemos - nedarbo. Profsąjungos be privilegijų - kaip karalius be karūnos. Smalsu, kiek dirbančiųjų norėtų stoti į profsąjungas, jei jos netektų įstatymo suteiktų išskirtinių įgaliojimų ir teisių.
Nedarbas mažėtų, jei dalis bedarbių pasirinktų individualią veiklą. Tačiau eidamas šiuo keliu bedarbis susiduria su dar vienu nedraugu - mokesčių rinkėjais. Tik biudžeto pajamomis susirūpinusi Finansų ministerija sugebėjo pateikti, o Seimas palaiminti individualią veiklą naikinančius mokesčių įstatymus. Ciniška, kad kai individualios įmonės verčiamos mokėti mokesčius net nuo negautų pajamų, atsirado galimybė tokią įmonę įsteigti internetu. Tikrai atsiras tokių, kurie nežinodami, kokie spąstai laukia mokesčių įstatymuose, įsteigs įmonę pasiūlytu supaprastintuoju būdu ir vietoje pajamų gaus mokesčius. Visus norima varu suvaryti į UAB-us, tačiau riekia suprasti, kad dažnas bedarbis mieliau pradėtų nuo paprastesnės veiklos formos. Taigi, paskelbta „visos šalies uabizacija" taip pat yra kliūtis, mažinant nedarbą.
Valdžiai po nosimi guli trys skaidrūs ir veiksmingi sprendimai, galintys sumažinti nedarbą - minimalios algos mažinimas, darbo kodekso palengvinimas ir individualių įmonių bei kitos individualios veiklos mokesčių sumažinimas. Tačiau susidurdama su dviem bedarbių nedraugais - profsąjungomis bei mokesčių rinkėjais, valdžia niekaip neišjuda šiuo tikru keliu mažinant nedarbą. Už tai labai sėkmingai klaidžioja šunkeliais, ieškodami paparčio žiedo, lyg burtų lazdele panaikinsiančio nedarbą. Ūkio bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerija tapo inžinieriais - užsiiminėja painia finansų inžinerija, dalija pinigėlius drumzlinoms verslo skatinimo programoms. Daro, kad tik darytų, ir patys darbo turėtų. Tie, kurie yra bedarbiai, apie jas nei girdėjo, nei suprastų išgirdę. Darbdaviai, kuriems skiriamos šios priemonės, turi nueiti ilgus kelius, visi paramos negaus, be to - dažnai jų kiti prioritetai. Sutikite, darbdavys turi daugiau pasirinkimo, kai už durų stovi eilė norinčių darbo, nei tuomet, kai darbuotojų trūksta ir tenka bet kokia kaina išlaikyti turimus.
Esant tokiam paveikslėliui, nedarbo skaičiai nei kiek nestebina - jie dėsningi. Ir ne vien ekonomikos sunkumai dėl to kalti. Vertėtų nesiguosti neišvengiamomis aplinkybėmis ir pradžioje prasišluoti savo darbo ir mokesčių įstatymų kiemą.
Lietuvos radijas / Šaltinis: LLRI
|
