Tos permatomos stiklinės pertvaros mūsų gyvenimuose…

stiklinės pertvarosGyvename kartais pasimetę, kartais išsiblaškė, einame ir net nematome, kas mūsų panosėje. Tada ir stiklinės pertvaros gali būti „pabučiuotos“ kakta ar nosimi. Po tokio įvykio viešoje vietoje jau nebežinai nei ar čia pykti ant ko nors, ar juoktis, ar visai išraudusiai trauktis iš įvykio vietos… Nesu aktorė ar filmų herojė.
Pavojingų triukų nedarau, ne kaskadininkė aš, bet gerai žinau, kad nutinka nenumatytų dalykų gyvenime. Sunku juos numatyti, kai neturim gerai išvystytos nuojautos, to vadinamojo šešto jausmo. Vat lygiai taip pat ir su vaikščiojimu pastatuose, kurių išplanavimo nežinai, truputis varnų skaičiavimo ir jau sėdi ant grindų dėl stiklinės pertvaros. Tada jau tikrai jautiesi kaip pagrindinis komedijinio filmo herojus, nes visų akys nukreiptos į tave. Pirma žmonių reakcija būna ta, kad jie tiesiog instinktyviai atsisuka dėl išgirsto triukšmo, kurį sukelia bumtelėjimas ant grindų. Po to žiūrovų akyse matyti svarstymas ar eiti padėti tvardant besiveržianti į lauką juoką, ar juokui leisti užpildyti visą patalpą. Galiausiai nugali žmogiškumas ir ištiesiama ranka, kad būtų lengviau atsikelti ir eiti pas žmogų, su kuriuo turi susitikimą. Tokia štai gali būti darbo dienos pradžia, kai jautiesi lyg vis dar būtum kitoje dimencijoje, o gal iš savo pasąmonės dar neišlindus, iš to mažo kampelio, kurį vadiname sapnų karalyste. Gerai tiems žmonėms, kuriuos kavos puodelis lengvai pažadina, o man ir espresso nepadeda. Kava veikia mane atvirkščiai. Miegas nuo jos ima. Taip stiklinės pertvaros ir tampa man ne permatomos, o nematomos. Tokie mažyčiai nuotykiai man primena, kad esu gyva. Nesijaučiu nevėkšla, nes tokie nutikimai su stiklinėmis pertvaromis nutinka gal kokį vieną kartą per penkis metus, bet jie tokie pat realūs kaip ir aš pati. Tikiu, kad ne visi žmonės gyvena, kai kurie tik egzistuoja. Vaikšto, daro kažką kažkam, bet patys nežino nei kur, nei dėl ko. Tada jiems kelią pastoja ištisos stiklinės pertvaros, tik jau perkeltine prasme. Tos pertvaros juos ribje, trukdo prasiveržti kūrybiniam potencialui, nes žmongus pamiršta savo meninę prigimtį dėl materialiai saugaus gyvenimo. Pamiršo tas dienas, kai studijų metais gyveno vien savo pašaukimu kurti. Taip jau kartais būna, kad iš gyvenimo kelio išklystama, kryžkelėje pasukama ne į tą pusę. Tik reikia, kad tokiems žmonėms būtų priminta, jog niekada nevėlu kelio kryptį vėl pakeisti ir grįžti ne atgal, o grįžti prie to, kas miela ir įdomu einant į priekį. Jei tik artimi žmonės ir bendraminčiai palaikys, viskas įmanoma. O stipresnės valios žmonės savo nuklydusį gyvenimą moka apversti aukštyn kojomis vien savo ryžtu. Tai labai gražu, kai žmogus daro tai, kas yra jo jo kraujyje. Jei visada mėgote rašyti, norėjote būti išgirsti, bet ligi šiol bijote savo mintis viešinti. Išdrįskite! Galite tai daryti anonimiškai, tada ir dėl kritikos ne taip skaudės, ir stiklinės pertvaros nebestabdys viduje. Jausitės laisvi ir matysite, ar turite bendraminčių. Jei rezultatai matyti ne iš karto, nenusiminkite ir neskubėkite grįžti prie nuobodaus gyvenimo, tam laiko visada bus. Turėkite kantrybės ir tikėkite savimi, tada jūsų kelias bus teisingas. Asmenybė nublanksta tada, kai ima per daug paklusti visuomenės nustatytoms normoms. Jei žmogus mąsto kitaip nei dauguma, tai nereiškia, kad su juo kas nors blogai. Galbūt sutikę tokią asmenybę jūs paspaudėte ranką genijui, tik to nežinojote…

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>